BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Tu prikyn, dabar ketvirtadienis, ane? Aš nuo pirmadienio suku džonį ir niekaip nesusuku.”

“Tu sensti ir turi susitaikyt, kad tau reikia vis daugiau make-up'o.”

UFB matuojasi karūną prie sudužusios geldos.

Šiandien kapsčiausi po savo “Google Analytics” ir atradau ten du daiktus. Visų pirma, vakar šitas BLOGas beveik pasiekė didžiausią savo lankytojų skaičių. T. y. mane aplankė 757 unikalūs lankytojai (rekordas - 761). Tikriausiai tą įtakojo aktuali darbo tema (rekordas buvo pasiektas per Valentino dieną - įtariu, žmonės gūglino šventinius svekinimus). Antras mano atradimas buvo mano pačios komentaras apie bloginimą, rašytas viename forume prieš dvejus metus.

Po metų pradėjau rašyti ausų maistą, kuris šiandien yra bene pagrindinis mano hobis. Tiek istorinių faktų šiandien.

“Būtum nebloga istorikė.”

Aišku, laikas skirtas bloginimui gerokai sumažėtų, jei veltėdė pagaliau pradėtų dirbti. Deja, tai nėra labai įmanoma šiuo metu.

- Kaip tau su darbais?
- Su darbais OK - nedirbu.
- Tai blt tave gal reikia įdarbinti kažkur turgelyje? Man reikės boboms gėlių papigiai. Supranti, blatas būtų zšbs.

Su bernais situacija yra panaši kaip ir su darbais - rinka merdi, o prošvaisčių nesimato. Čia nepagelbės ir pasibaigusi krizė.

“Kaimas primena Anglijos princus. Bet, deja, yra tik kaimas.”

Viskas jau buvo praeity, yra užimta, neatitinka skonio, tapo draugu arba yra gėjus. Nu patys suprantat. Dar aš turiu ligą, kuri mane atbaido nuo skiriančių man per daug dėmesio. Tada aš tariu - NEXT. Ta prasme, dėmesys turi būti, bet toks zjbs dėmesiuksas, o ne užp*santis.

- Norėjau tave apkalbėti, bet man daugiau papasakojo nei žinau, tai patylėjau. Sakau - “OK. Čia manęs nepisa tos vartotojiškos detalės.”
- Tai ką gero sakė?
- Nieko gero. Apart to, kad myli tave ir tiek. Bet iš to, ką pasakojo, tai nebuvo už ką mylėti. Bet žinai, ta meilė… HUJ TU JĄ PARIŠI.
- Tai gal padaryti, kad jis manęs pradėtų nekęsti?
- Tai jis tavęs JAU nekenčia, bet dar vis negali perlipti per save - A VDRUG.
- Hahaha.
- A V DRUG NAHUJ BUS KITAIP.
- Kenčiantis vienuolis. Niekaip negali parduoti savo Ferrari. Pasakyk, kad Evelina siunčia didžiulę užuojautą, bet pagalbos negali suteikti dėl susikaupusių darbų.

Tūsai ir tos pačios Vilniaus skylės man taipogi nusibodo. Aš nebelaukiu penktadienių, nes žinau, kad jie manęs nebenustebins. Vis tas pats per tą patį. Gal nuo degtinės pereiti prie kitų gėrimų? Pvz., kokio brendžio, kad greičiau apsivemčiau, bo nepernešu jo totaliai. Mieliau sėdėčiau namuose ir miegočiau tarp naujų batų. Pasidedi sau po pagalve porą ir ryte jau moki jais naudotis. Čia mes taip šūlioj darydavom prieš kontrus su knygom.

Ir pabaigai - tobulas reklaminio klipo telekomunikacijoms soundtrack. Labos.

Rodyk draugams

BitchyPedia - Vienuolis Alchemijus

“Aš žiūriu sau tiesiai prieš akis ir matau, kad einu savęs realizavimo, supratimo ir laimės link.”

Kaip galima suprasti iš tipažo pavadinimo, vienuoliai Alchemijai yra smarkiai įtakoti ankstyvosios Paulo Coelho kūrybos. Visur aplinkui jie mato tik gėrį ir grožį. Laisvalaikiu užsiima savojo AŠ paieškomis. Paprastai AŠ slepiasi kur nors miške. Dėl šios priežasties Alchemijai jaučia ypatingą ryšį su gamta.

Gerieji vienuoliai Alchemijai taipogi dievina pamokslauti žmonėms prieš
jų valią. Tokiu būdu jie tampa savotiškais prievartautojais,
dulkinančiais mūsų, sveikųjų, dar nesužalotas smegenis. Žinoma, jie tą
neigs sakydami, kad to nedaro specialiai. Kad jie atseit tik išsako savo
(mums labai rūpimą, lol) nuomonę.

- Tu manai, kad esi super advanced? Tu nesugebi mylėti, o tavo nihilizmas man kelia siaubą.
- Arogancija, cinizmas ir nihilizmas - va tikrosios vertybės.
- Kalbi kaip vaikas. Suauk pagaliau! Tu esi jauniausia iš mano draugų, tad taip nesusireikšmink.

Tokių kalbų man teko klausytis atliekant praktiką vienoms iš mano neakivaizdinių studijų. Labai įdomi patirtis. O tas amžiaus prikaišiojimas, pasak mano užrašų, byloja apie tam tikras diagnozes. Jis, matote, norėjo mane pakritikuoti. Gudruolis. Darė tą nesuprasdamas, kad jo kritika man yra gražiausi pasaulio komplimentai. Nesuprantu aš tų geriečių, nors tu ką. Iš tikrųjų aš ir pati esu gera, bet kokio velnio nuolat tą pabrėžti? Pabrėžti ir (kas baisiausia) iliustruoti sparnuotomis “protingų” knygų frazėmis. Tarp manęs ir tokių žmonių įvyksta kažkokia alerginė reakcija - negaliu ilgai išbūti vienoje patalpoje. Pasidaro per sunku klausytis. Nes vis pasigirsta kokios nors baltos eilės apie gamtos grožį miškuose ir kaimo sodybose. Tipažas tiesiog prašėsi aprašomas.

Darbas. Nors ir yra “prie gamtos”, vienuoliai Alchemijai nėra kaimiečiai. Apie tai galima nuspręsti vien iš madingesnės miesčioniškos darbovietės. Dažnas Alchemijus renkasi darbą reklamos arba nekilnojamo turto agentūroje.

Religija. Būdami pakankamai šiuolaikiški, jie nesirenka paprastos krikščionybės. Jiems daug artimesnės “New Age” religijos, tokios kaip scientologija ar Tikėjimo Žodis. Taip jie prieartėja prie savo dvasinio lyderio Tomo Kruzo.

Laisvalaikio literatūra. Mėgsta skaityti psichologines knygas.

Atlikdama tyrimą aš bandžiau pasišnekėti su keletu tokių žmonių, kad geriau suprasčiau, kas aktyvuoja jų smegenų veiklą.

- Ar Jus jaučiate kažkokį pasitenkinimą vaidindamas begalinį teisuoliškumą, brandą ir kitką, ko išmokote skaitydamas Hessę?
- Hessės neskaičiau. O dauguma mano kalbų yra asmeninė patirtis.

Kaip matome iš atsakymo, vienuoliams Alchemijams yra būdinga nukrypti nuo temos ir neatsakyti į klausimą.

- Jūs esate labai geras. Iki apsivėmimo. Tiesiog angelas. Tai, be abejo, yra labai gražu. Tačiau mes gyvename Žemėje ir čia būti angelu yra mažų mažiausiai iškrypėliška…
- Aš nesu angelas. Tiesiog mano vertybės - labiau teigiamos, negu neigiamos.
- Suprantama. Mano irgi. Bet artimiau susipažinusi su “vienuolių” rūšimi, atradau nepaaiškinamą Jūsų ryšį su tėvyne - rojumi. Tas ryšys vis išlenda kokiame nors apsnigto medžio minėjime arba su meile gaminto maisto lėkštėje. Nes rojuje irgi nebuvo mikrobangių ir šaldytų produktų.

Ir pabaigai norėčiau asmeniškai tarti keletą žodžių šiandienos mūsų herojams:

Jūs kalbate visai kaip mano motina. Bet jai tas yra atleistina (skirtingai
nei Jums), mieli mano bendraamžiai. Nes ji gimė šemketvirtais,
suprantate? Į klausimą galite  neatsakyti, nes Jūs juk nenorite savo
“išmintingu” komentaru kristi mano akyse dar žemiau, negu esate kritę.
O kristi žemiau dar tikrai įmanoma. Galbūt tai reiškia, kad per aukštai Jus
vertinu?

P.S. Prašyčiau tik nepulti į asmeniškumus ir autorės kaltinimus. Dievas jai vis tiek atleis. Ji ir jos įsivaizduojama komanda tik stangrina Jūsų ištampytus nervus bei prarastas smegenų ląsteles pakeičia naujomis.

P.P.S. Iš pradžių šį įrašą norėjau daryti kiek kitokį - “Vienuoliai Alchemijai vs. UFB. Kuris teisus?”

Rodyk draugams

Dienos citata. Moters ūgis.

“Ūgis - dalykas kintamas. Su kablais, be kablų, ant kelių.”

Rodyk draugams

“Mes kviečiame jus į antrą pokalbį dėl darbo.”

“Sulaužiau kažkokią plovimo šluotą namie.”

Iš pažiūros malonus mane pažadinęs rytinis skambutis pakenkė mano psichikai nesugrįžtamai. Tiesą sakant, aš vos neįsivariau infarkto, tad prie kavos puodelio teko pasiimti širdies lašų. Vietoje šokoladinio sūrelio.

O buvo taip. Vakar aš ėjau į pokalbį dėl darbo ir tas pokalbis man pasirodė gana sėkmingas. Tačiau pasiūlytos šaibos manęs per daug nesužavėjo ir aš dar ilgai svarsčiau, ką teks daryti, jeigu priims. Nes juk puikiai žinojau, kad krūvis vis tiek bus didesnis, negu žada. Visada taip būna. O ir sugebėjimų jie pageidauja nemažai. “Į tokias vietas visada būna labai didelis konkursas” - sako man ta ponia. Viską gerai apgalvojusi nutariau, jog JEIGU KĄ, PASIRAŠAU DIRBTI UŽ JŪSŲ SKATIKUS. Gi dabar krizė - kiti daugiau nepasiūlys tikriausiai. Tačiau šiandien, kai mane pakvietė antram pokalbiui, aš išgirdau kažką baisaus. Paaiškėjo, kad malonioji ponia vakar nežymiai suklydo. Jie moka ahahahahahaha DVIGUBAI MAŽIAU, negu sakė prieš tai. Gavosi apverktinai juokinga suma, dėl kurios net kojos iš lovos kelti neverta. Ką jau kalbėti apie babkes, kurias išleisi transportui ir kasdieniam makiažui (o gal krizės akivaizdoje reikia vaikščioti pėsčiom ir nesidažius?) ir kokį šokoladuką retkarčiais pietums, kai pataupai. Nes nu bl*t kasdieną tai negalėtum sau to leisti, žmogus. Bet įtariu, kad į tą vietą vis vien atsiras koks nors nemokamai arti pasiryžęs kaimietis, nes “jam mama neduoda ir tiek”. Bet aš tai jau tikrai nedirbsiu už porą batų per mėnesį, jei tie batai - ne Jimmy Choo.

“Reikėjo sakyt - MAN ANT TAKSO NEPAKAKS VAŽINĖTI, NES PASTOVIAI VĖLUOJU.”

Cha cha cha. Nu rimtai. Šiaip aš esu punktuali, bet į miestą dažniausiai važiuoju taksu, nes apsimoka. Gi laikas - pinigai. O ir komfortas - labai svarbu. Ir šiaip atpigę jie šiuo metu. Man iki centro koks čyrikas-dvylika gaunasi. Be to, nevarinėju gi kasdieną. Nors neabejoju, kad pradėjusi dirbti naudočiausi taksi firmų paslaugomis dar dažniau.

“Grįžtam atgal į gūdžius tarybinius laikus. Gal talonai maistui dar grįš. Mačiau akciją kiaulės lašiniams.”

Kažkodėl siaubingai užsimaniau verkti. Einu ta proga pamiegosiu. Kaip tik šią valandą planavau aplankyti univerą, bet po tokio kultūrinio šoko ir asmenybės krizės paūmėjimo mane tiesiog suparalyžiavo. Reikės paduot į teismą - gal duos kokią išmoką už šią traumelę.

Kiek man pasiūlė, geriau nutylėsiu. NES GĖDA NET IR SAKYTI. Galite paspėlioti ir pasidalinti patirtimi komentaruose. Noriu emigruoti. Bet reik pabaigt bl*t tuos mokslus. Eina nx viskas. Ir mane jau tikrai dapiso bet kokia nemokama veikla, kuria aš pastaruoju metu buvau užsiėmusi. What for??? Einu naxui.

Rodyk draugams

“Ji ir be manęs turi statistinių balvonų daug. Aš ją myliu.”

Kokia šįryt aš pasijutau vieniša, kai skubėdama į vieną vietą bandžiau užsisegti nugaroje esantį klasikinio sijono užsegimą. Ir niekas negalėjo man pagelbėti. Bandžiau susitvarkyti pati ir vos neišsisukau rankų. Tik jau nesakykite man, kad sijoną reikėjo atsukti į priekį ir tada užseginėti. Toks sprendimas būtų buvęs žiauriai kvailas, nes sijonas - supersiauras. Sugadinčiau pėdkelnes ar dar ką. Po to kaip tyčia nerasčiau švarių atsarginių - nu žodžiu, būtų tragedija. Tokios tos vienišų paleistuvių gyvenimo nesėkmės.

Parašiau. Pagaliau jaučiuosi kvalifikuota kaimietologė. Ir visgi kaip man šiame kaime nuobodu. Net ir gerti čia pabodo. Ir diedų nėra normalių, kuriuos galėčiau prileisti prie aukščiau minėto sijonėlio, nekalbant jau apie kitas drapanas. Tuoj šventąja dar paskelbs už tokius bajerius.

Noriu kur nors į Niujorką. Ir šitų batų negražių. Dar baisiai noriu miego, bet negaliu eiti, kol nesusivirškinsiu. Ką daryti, kai naktį suėdi du sumuštinius su sūriu ir po to bijai ryte pabusti stora savo išmėtytos patalynės tvartelyje? Niekada nesupratau, kokio velnio kloti lovą, jei vakare vis vien teks į ją gultis.

Beje, pastebėjau, kad skaitytojai daug labiau susidomi visiškai šūdinais, mano nuomone, postais. O tie, kurie man atrodo geri, deja, lieka nepastebėti. Pvz., šitas postas yra nepublikuotinas šlamštas, bet aš darau eksperimentą - leidžiu jam išvysti dienos šviesą, kad pačekirautinčiau, ant kiek subtilus Jūsų skonis.

Rodyk draugams

Kas ten per video?

Aprašyme rašoma: “Ghost Caught on Camera - Babysitter Cam Catches Ghost. Not for faint of heart.” O komentaruose - “Kinda funny… Sort of”. Tai dabar bijau žiūrėti, hahaha.

“Sako žiūrėt ir kad viskas bus OK. Bet aš labai saugaus, nes po to gal neužmigsiu niekad gyvenime. Ir niekad viena negalėsiu būt. Eve, man reikia barbių video dabar. Sako, kad juokinga? Kaip gali būt baisu ir iškart juokinga? Taigi jei aš išsigąsiu, aš apsišiksiu.”

Rodyk draugams

Dienos citata. Jaunystė.

“Kaip gerai, kad esu jauna ir dar nereikia silikono, nes dar nesibaigė celiulitas.”

Rodyk draugams

Žmonių-vampyrų gyvenimo kronikos: nuo meilės iki neapykantos - tik vienas žingsnis?

- O nuo neapykantos iki meilės…? Tikriausiai sunku nužingsniuoti.
- Oi ne. Visai nesunku. Tik daug išgerti reikia. Aišku, garantijų nėra, bet šansai didėja.
- Bet tai žinai… Ne ilgalaikė meilė būna tada. Ryte baigiasi.
- Nu kaip… Kartais trunka ilgiau.
- Savaitę?
- Nu supranti, būna, kad nekenti žmonių, nes matai juose tokias pačias ydas, kokias pats turi. Na, kai žmonės būna labai panašūs ir dėl to nekenčia vienas kito. Bet paskui pasipisa ir kurį laiką myli vienas kitą, kol neužsipisa.
- Bet tai happy end'o nebūna niekada, ane?
- Būna, būna.
- Rimtai?
- Jo. Romantinėse komedijose.

Romantiška diskusija vyninėje (prie kakavos puodelio) su vienu protingu, bet ne itin turtingu ponu (kartais tenka gerti ir su tokiais) privertė mane susimąstyti ir panagrinėti problemą giliau. Grįžusi namo aš nusprendžiau paskambinti psichologui Jonui Navickui ir išsiaiškinti, kaip ten iš tikrųjų yra su tais ŽINGSNIAIS. Jis mielai sutiko pakomentuoti mano ir minėtojo pono plepalus.

- Visi nuolat girdime posakį, kad nuo meilės iki neapykantos - tik vienas žingsnis. Kaip į šį teiginį iš profesinės pusės žiūri specialistas?

- Žmonių bendravimas - labai sudėtinga veiksmų grandinė. Ją gali įtakoti chemija arba gamta. Žingsnis žmonijai pirmiausiai reiškė pasislinkimą. Nesvarbu kur - pirmyn ar atgal. Natūraliuose santykiuose, ar įtakotuose chemijos. Klaidinga teigti, kad nuo neapykantos iki meilės - tik vienas žingsnis. Ne veltui sakoma, kad po Naujųjų metų diena pailgėja gaidžio žingsniu - 15 minučių. Skaičius “15″ ypatingas tuo, kad paprastai tiek laiko vyksta lytinė sueitis. Galima apgaudinėti savo draugus kiek tik nori, tačiau 15 minučių fakto nuneigti neįmanoma. Tai - statistika. Todėl galima teigti, kad per trumpas vyro žingsnis, arba neatsipalaidavusi moters eisena gali sugriauti santykius labai greitai - trumpiau negu per penkioliką minučių. Iš savo psichologo praktikos žinau, kad žengus šį žingsnį, nuo meilės ligi neapykantos atgal pareiti praktiškai neįmanoma. Į mane kreipiasi daug porų, norinčų išpsręsti šią problemą. Tačiau mano atsakymas dažniausiai būna vienas - jiems beliko pasitelkti chemiją. Prisidekite žvakių, o taką iki lovos nuklokite žiedlapiais. Ir ne bet kokiais, o aukščiausios baltų rožių rūšies smulkiais lapeliais. Žinoma, būtų pravartu suteikti chemijai ir materialų atspalvį. Viliodami partnerį keletą kartų švelniai perbraukite juos kreditine kortele. Šis ritualas nedažnai pavyksta, tačiau kartais tikrai suveikia. Maždaug 7 iš 10 porų yra nepatenkintos per trumpu vyro žingsniu ir tik 3 iš 10 moterų džiaugiasi savo ir savo partnerio lytiniu gyvenimu.

- Žvelgiant į psichologijos mokslo gelmes, ar yra tikimybė sulaukti “happy end'o”?

- Remiantis mano žingsnio teorija - taip, yra didelė tikimybė, kad jie gyvens amžinai iki laimingos pabaigos arba kaip jūs, jauna žurnaliste, išsireiškėte - happy end'o. Tačiau net matematiniais skaičiavimais šimtu procentų pasitikėti negalima. Būna, kaip aš sakau, paranormalijų. Paranormalijos yra tai, kas paranormalu ir dar anomalija. Tačiau, išvengiant paranormalijų, yra didelė tikimybė sulaukti happy end'o.

- Ar romantinėse komedijose rodomas meilės vystymosi eigos modelis yra realus ir pagrįstas?

- Meilės modelis romantinėse komedijose - laužtas ne iš piršto. Režisieriai (kurie, mano galva, yra pervertinami) ir scenaristai (kurie yra neįvertinami) patys patiria įvairiausius siautulingus nuotykius, o po to juos perteikia romantinėse komedijose. Šie plunksnos ir skaitmeninės kameros balzakai padedami tokių žmonių kaip mes, psichologai, filmuose iš pažiūros banalias meilės istorijas perteikia eliniams žmonėms - galbūt tos meilės dar nepatyrusiems. Žinoma, romantiniai filmai dažnai suteikia nerealių vilčių (kaip mes, psichologai sakome) kretinams, tačiau ir kretinams kartais pasiseka. Retai, bet pasiseka. Dažniau į romantinės komedijos vertas istorijas derėtų žiūrėti kaip į pramogą, tačiau retais atvejais jos kažkuo virsta. Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad mano knygoje “Socializmo varpai. Kam jie gaudžia? Nepriklausomybe, kur tu mus vedi?” kaip tik ir nagrinėjama romantinė komedijos verta meilė tarp mažos, nepuošnios šalies ir didingos tautų motinos.

- Girdėjau, kad greitu metu įvyks Jūsų naujosios knygos pristatymas…

- Taip. Pasinaudodamas proga norėčiau pranešti apie poryt (antradienį) septintą valandą vakaro, Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje įvyksiantį susitikimą su knygos “Socializmo varpai. Kam jie gaudžia? Nepriklausomybe, kur tu mus vedi?” autoriumi – manimi, psichologu Jonu Navicku. Maloniai kviečiu visus “Maistas Ausims” skaitytojus susipažinti ir maloniai, prie rūšinio vyno taurės, pabendrauti su būsimojo bestselerio autoriumi.

Rodyk draugams

Dienos citata. Myliuksas.

“Na, aš irgi esu įsimylėjęs. Save. Ir kas čia tokio? Mažiau parkių. Visada šalia, kai reikia.”

Rodyk draugams

“Tu turi širdį. Tavo krūtinėje plakasi šūdas.”

Šiandien vakare plepėjau su viena drauge, kuri yra totali kalė. Bet aš Jus patikinu, kad ji yra žiauriai zjbs iš tikro. I’m proud of her. Žodžiu, aptarinėjome mes su ja žmonių gerumą ir niekingą jo vertę. Nusprendėm, kad juo reikia atsikratyti. Gerumas - baisi yda. Aš pvz., jau no senų senovės galvoju, kaip man tapti šaltakraujiškesne ir mažiau jautria durne. Matau, kad tobulėju, bet norimo rezultato dar nepasiekiau. Tie užsilikę šventi būdo bruožai žiauriai ėda nervus, kas kenkia jautriai mano veido odai ir bendrai organizmo būklei. O naudos iš jų nėr jokios.

- Aš gera tik tiems, kurie man patinka. Šiaip aš - žiauriai negera.
- Nu ir zjbs. O nx būt gerai? Koks tolkas?
- Būtent.
- Vistiek jie tau neatsilygins gėriu.
- Aha, neatsiperka gerumo investicijos. Niekaip. O šiuo krizės laikotarpiu, kad investuot į gerumą, tai debilu reik būt…

Tačiau aš sergu asmenų susidvejinimu ir kartais neišvengiamai būnu pernelyg gera. Bandžiau paeksperimentuoti. Na ir ką gi sako tyrimo rezultatai mano užrašuose? Būni bloga, tai jie tau tada laižo subinę, pataikauja. Būni gera - užlipa ant galvos. Kokios išvados? AIŠKIOS.

“Tavo problemos - man kaip rakštis. Zirzia čia, kad įskaudino. Tu jį suluošinti turi, supratai? Suluošinti, a girdi? Pribaigti ir tada jo galvą man atnešti už plaukų, kad apspjaučiau jam veidą.”

P.S. Suvalgiau du importinius (labai skanius) vaflius ką tik. Jaučiuosi stora ir nelaiminga. Kur mano guodėjas? Kur mano princas? Kur mano dietologas???

Rodyk draugams